Autorius: Enrika

Kodėl ne visiems sekasi mokytis savarankiškai?

Korepetitorius namuose – gėda ar prabanga? Galbūt šis klausimas kyla ir nedaugeliui, tačiau be abejonės – kyla. Tėvai, kurių vaikams sunkiau sekasi mokytis savarankiškai, nėra linkę puikuotis tuo, kad jų atžala lanko papildomus vieno ar kito dalyko užsiėmimus. Tačiau kodėl atsitinka taip, kad tų užsiėmimų apskritai prireikia?

Laiko stoka

Laikas, ar net tiksliau tempas, vienareikšmiai yra viena pagrindinių priežasčių, o gal labiau – užduočių, su kuriomis vaikams sekasi susidoroti itin sunkiai. Pirmiausiai ir labiausiai tas tempas slegia mokykloje, pamokose. Plačios apimties programas vargiai pavyksta aiškiai ir suprantamai išdėstyti per kelias dešimtis minučių, pedagogai priversti informaciją glaudinti kiek įmanoma, o tai reiškia, kad didžiąją dalį su tema susijusių duomenų mokinys turi išsiaiškinti pats, savarankiškai – namuose. Galbūt tokia užduotis baigiamųjų klasių moksleiviams nėra gąsdinanti ir netgi priešingai – išeina tik į naudą, tačiau turint omeny, kad tokiais metodais tenka dirbti ir jaunesniems mokiniams – vargu ar būtų galima teigti, kad tokie metodai teisingai, o juo labiau – pasiteisinantys.

Motyvacija ir koncentracija

Gavęs krūvą užduočių (pastarosios, verta pastebėti, dar nėra taip baisu mokiniui, kaip šūsnis skaityti namuose paliktų puslapių vadovėliuose) mokinys jas įveikti paliktas vienas. Puiku, jei namuose yra į ką kreiptis ir iš ko sulaukti pagalbos, visgi, tokia sėkmė šypsosi vienetams. Iš darbo ne taip anksti kaip norėtų grįžtantys tėvai dažnai net ir nebespėja padėti atžaloms (dar vienas svarbus dalykas – namuose atlikti numatytos užduotys paprastai turi būti pateiktos jeu kitą dieną, visai neatsižvelgiant į tai, kad net ir nesudėtingus pratimus norėtų peržiūrėti ar padėti atlikti tėvai – tam tiesiog nėra skiriamo laiko). O ką jau kalbėti apie tuos atvejus, kai tėvams ir patiems stinga žinių ar įgūdžių susidoroti su užduotais pratimais. Taip apkarautas ir vienas su vėjo malūnais kovoti paliktas mokinys ne tik vargiai geba savarankiškai susikaupti, bet ilgainiui ima prarasti ir motyvaciją.

Korepetitorius nėra gėdinga

Ką daryti tokiais atvejais, kai vaikui sunkiai sekasi dirbti savarankiškai? Priimti į komandą korepetitorių. Pastarasis ne tik padės optimaliai išnaudoti laiką (namų darbų užduotis atlikti patogiu laiku, o ne vėliais vakarais), bet ir užtikrins, kad kitą dieną mokinys į pamokas keliaus ryžtingai – puikiai išmanydamas naują temą ir taisyklingai atlikęs visas užduotis. Korepetitorius skiria visą dėmesį ir laiką vienam mokiniui, todėl neaiškumu čia likti negali.

Ar reikalingas internetinės svetainės turinys?

Tekstų kūrimas yra viena tų sričių, dėl kurios netyla ginčai ir vyrauja labai dviprasmės nuomonės. Vieniems – tai laiko švaistymas, beprasmis tekstų rašymas, kurių niekas neskaitys. Kitiems atrodo priešingai ir pačių valdomas internetines svetaines pastarieji yra linkę užpildyti turiniu maksimaliai. Tad kaip yra iš tikrųjų? Ar tekstų kūrimas ir gausus internetinės svetainės turinys iš tiesų reikalingas?

Turinys – kelias į žinomumą

Būtų galima teigti, kad neklysta antrieji. Tie, kurie mano, kad svetainė turėtų būti užpildyta turiniu ir tai turėtų būti atlikta kuo gausiau. Kodėl taip yra? Todėl, kad tekstų kūrimas tiesiogiai susijęs su valdomos internetinės svetainės žinomumu, matomumu paieškos sistemoje. Kitaip tariant – kuo internetinėje svetainėje daugiau turinio, kuo ji informayvesnė, kuo daugiau joje įdomios, naudingos ir prasmingos informacijos – tuo dažniau naršytojai ją aplanko, tuo dažniau rodo, rekomenduoja vieni kitiems, tuo plačiau dalijasi nuorodomis į patikusią, naudingą internetinę svetainę, mini ją komentaruose ir kt. O tai, kaip žinia, nepaprastai naudinga tos svetainės turėtojui, mat toks lankytojų elgesys yra tikrasis variklis pakilti į kuo geresnes pozicijas paieškos sistemoje. Vienas svarbus momentas – populiarumas turi būti teigiamas, o ne priešingai.

Teigiamas svetainės populiarumas – kas tai?

Kaip suprasti, kad internetinės svetainės populiarumas turi būti teigiamas? Kitaip tariant, lankytojus ji turi traukti ir žinia apie ja noriai dalijamasi turi būti dėl to, kad turinys yra patrauklus, informatyvus, įdomus, o ne priešingai, vien tik siekiant pajuokti ar įspėti vieniems kitus. Trumpiau sakant – turinys turi būti skaitomas visomis prasmėmis. Ir dėl to, kad yra įdomus, ir dėl to, kad yra taisyklingas, rišlus. O šiuos uždavinius geriausiai išspręs ne kas kitas, kaip profesionalai – tie, kuriems tekstų kūrimas yra gerai pažįstamas ir suprantamas. Tie, kurie gali pasirūpinti, kad internetinės svetainės tekstai ne tik puikiai atspindėto jos savininko idėjas ir norus, tačiau ir būtų tokie, kurie viliotų lankytojus užsukti, dalintis žinia vieniems su kitais ir tokiu būdu kelti teigiamo internetinės svetainės populiarumo rodiklius.

Didžiausios ugdymo sistemos spragos

Švietimo sistema – tai sritis, nuo kurios, deja, nepavyksta pabėgti nė vienam. Anksčiau ar vėliau, ilgiau ar trumpiau, savo noru ar dėl visuomenėje nusistovėjusių standartų su ja susidurti tenka kiekvienam. Apmaudu, kad būtent mūsų šalyje veikiančiu ugdymo sistemos modeliu nėra patenka didžioji dalis tiek čia dirbančiųjų, tiek mokslo šaknis kremtančiųjų. Kodėl taip yra ir dėl kokių priežasčių ši sritis nusipelnė tokios smarkios kritikos?

Ugdymas ar mokymas prisitaikyti?

Veikiausiai kone kiekvienas yra pastebėjęs ar bent girdėjęs, kad Lietuvoje veikiantis švietimo sistemos modelis skatina mokinius tapti tokiais, kokius juos matyti tikisi visuomenė. Ypač šią tendenciją pastebi lietuvių kalbos korepetitoriai, kuriems su mokiniais tenka diskutuoti su daugybe gyvenimo sferų susijusiomis temomis. Tokių pokalbių metu ima ryškėti siekis suformuoti mokinių pasaulėžiūrą dar mokyklos suole ir ji negali nė kiek, o ką jau kalbėti apie kardinalius skirtumus, neatitikti tai pasaulėžiūrai, kuri numatyta. Toks mokinių programavimas vargu ar galėtų būti vadinamas ugdymu. Tai kur kas labiau primena skatinimą prisitaikyti ir būti tuo, kuo reikia, o ne tuo, kuo esi.

Progamavimas būti… Kuo?

Gali kilti klausimas, o kas yra tai, kuo reikia būti? Ir čia viena didžiųjų bėdų – niekas tiksliai atsakyti ir negali. Nei tie, kurie sistemas kuria, nei tie, kurie pagal jas dirba, nei lietuvių kalbos korepetitoriai. Na, o geriau pagalvojus – galima apskritai iškelti klausimą – ar galima spręsti už patį žmogų, net jei tas sprendimas ir būtų prasmingas ir pamatuotas?

Kaip tai veikia?

Abejojantiems, kad mokyklos žlugdo individualumą ir asmenybes, siūloma pamąstyti apie mokymosi sistemas nuodugniau. Bet kuris į mokyklą atkeliavęs mokinys yra priverstas (ir čia jau tikrai priverstas) mokytis pagal nustatytas visiškai vienodas programas visus mokykloje praleidžiamus metus. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kažkieno yra nuspręsta, ko ir kiek mokinys turi išmokti, kokių žinių ir įgūdžių jam prireiks tolesniame gyvenime, užvėrus mokyklos duris. Lietuvių kalbos korepetitoriai, nors atstovauja discipliną, kuri būtina gyventi mūsų šalyje, skatina ieškoti galimybių keisti ugdymo programas ir suteikti mokiniams šansą laisvai rinktis ateitį.

 

Pradinių klasių korepetitorius – reikalinga ar ne?

Mintis, kad pradinių klasių mokiniui jau reikalingas individualiai su juo dirbantis mokytojas, gali gąsdinti daugelį tėvų. Juk atrodo, kad pradinėse klasėse vaikai apskritai nesimoko, o vien smagiai leidžia laiką: bendrauja, žaidžia, susipažįsta su nauja aplinka ir vieni kitais, tad kaip gali nutikti taip, kad staiga prireikia pagalbos mokytis? Vis dėlto, ši mintis neturėtų nei gąsdinti, nei stebinti. Į pradinę mokyklą pakliuvę mažieji neretai sunkiai adaptuojasi, o kiti – yra ir mažiau gabesni, sunkiau susikaupia, vis dar svajoja ne apie mokslo aukštumas, o kiemą, draugus ir animacinius filmus, taigi ne nuostabu, kai įveikus keletą pirmųjų etapų ima ryškėti spragos. Vienam sunkiau sekasi rašyti, kitam suvokti painų gramatikos ar skaičių pasaulį, trečiam dėlioti raideles, o ką jau kalbėti apie užsienio kalbų subtilybes. Deja, klasėje dirbantis pedagogas retai gali skirti kiekvienam mokiniui tiek dėmesio, kiek reikėtų ir kiek norėtų – juk auklėtinių krūva, o asistento, dažniausiai, nėra. Kad ir kaip būtų apmaudu, vaikai priversti plaukti pasroviui, o tėvai – tikėtis, kad laikas išspręs visas šias problemas. Tačiau yra ir kitas kelias – korepetitorius.

Svarbu – pagalba laiku

Viltis, kad vaikas po truputį įsilies į mokyklos gyvenimą ir pasiekimai ims gerėti – gali pasiteisinti. Tačiau apstu ir tokių atvejų, kai kiekviename etape problemų vis daugėja. Taigi, geriausias būdas su jomis kovoti – dar pradinėse klasėse investuoti į vaiko ugdymą. Korepetitorius, dirbdamas individualiai su kiekvienu vaiku, aiškiai mato, kokios ir kiek pagalbos jam reikia, parenka tinkamiausius metodus ir efektyviai išsprendžia kilusias problemas. Tokiu būdu vaikui mokytis tampa ne tik lengviau, bet ir įdomiau, jis neatsilieka nuo bendraklasių ir nėra minimas kaip tas, kurio pasiekimai liūdina. O tai, kaip galima spręsti iš mokyklų patirties, geriausia motyvacija siekti aukštesnių rezultatų ir ateityje. Pelnyti aplinkinių dėmesio ne nepaklūstant taisyklėms, o stebinant pasiekimais ir pavyzdingu elgiasiu. Padėjęs užlopyti spragas bei gerokai sustiprinti turėtas žinias, korepetitorius prisideda prie tolimesnio sėkmingo kiekvieno mokinio kelio mokslo srityje: tiek mokykloje, tiek studijų metu.

 

Ar reikalingas lietuvių korepetitorius?

Daugelis tėvų, kurių atžalos susiduria su vienokiais ar kitokiais mokymosi sunkumais, ima svarstyti apie papildomo mokymosi galimybę: leisti vaiką į papildomus užsiėmimus arba samdyti privatų mokytoją-korepetitorių. Neretai šie svarstymai trunka gana ilgą laiką ir dalis tėvų nutaria dar šiek tiek palaukti, delsia priimti galutinį sprendimą. Tad kaip rasti atsakymą, ar vaikui tikrai reikalinga pagalba ir ar jau metas kreiptis į korepetitorių?

Lietuvių korepetitorius – kaip suprasti, kad atėjo metas?

Korepetitoriaus paslaugos neturėtų gąsdinti nei tėvų, nei atžalų, taigi ir delsti kreiptis į specialistus pagalbos nederėtų. Priešingai, viena didžiausių tėvų daromų klaidų – perdėtai ilgas svarstymas, ar jų vaikui tikrai reikia mokytis papildomai, ar, galbūt, kaip nors dar pavyks įveikti šiuos mokslo metus. Iš tikrųjų, geriausias rodiklis, kad lietuvių korepetitorius vaikui yra reikalingas – jo pasiekimai ir mokytojų atsiliepimai bei paties vaiko interesas. Jei įvertinimai prasti, pedagogai rekomenduoja susirūpinti, vaikas pamokai ruošiasi be entuziazmo, nesidomi nei namų darbų užduotimis, nei klasės veikla – veikiausiai jam sekasi sunkiau, dalykas sunkiai suprantamas, stinga laiko ir pastangų išsiaiškinti iki galo. Iš pradžių tai nesukels didelių problemų – juk vienas kitas prastesnis įvertinimas dar nieko nereiškia, tačiau jei situacija nebus sprendžiama – spragų tik daugės. O tai reiškia, kad ištaisyti padėtį taps tik sunkiau – papildomų pamokų reikės daugiau ir vaiko ugdymas kainuos brangiau.

Kiekybė yra kokybė?

Gali atrodyti, kad lietuvių korepetitorius reikalingas tik tuomet, kai spragos akivaizdžios – tuomet reikia gausybės papildomų pamokų ir viskas bus išspręsta. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Kuo anksčiau problema pradedama spręsti, tuo efektyvesnis rezultatas. Kitaip tariant, aukščiausia kokybė bus pasiekta tada, kai vaikas mokysis sistemingai ir spragos bus mažinamos vos jas pastebėjus. Tik tokiu būdu pavyks išmokti ir tai, kad buvo praleista, nesuprasta, ir kartu neatsilikti nuo bendraklasių, mokykloje ir toliau dėstomos programos. Naivu tikėtis, kad keletą metų kauptas spragas pavyks ištaisyti per trumpą laiką, nors ir intensyviai dirbant. Geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai lietuvių korepetitorius su mokiniu pradeda dirbti nedelsiant.