Maisto gurmanų ar bent manančių, kad jie yra tokie, Lietuvoje vis daugėja. Vis tik dažniausiai jų dėmesys krypsta arba į Vilnių, kur galima rasti aukščiausios klasės restoranų, arba į kurortus sezono metu, kur vėlgi verslas siekia įtikti visokiems turtingų užsienio turistų įgeidžiams. Dažnai mažesni miestai ir provincija tiesiog nurašomi, tarsi gero maisto čia tiesiog nėra ir net neverta ieškoti. Tačiau realybėje viskas gali būti labai įvairiai – kartais netgi labai netikėtai ir maloniai.
Vienas iš gerų pavyzdžių – tai paprasčiausias greitojo maisto patiekalas pica. Ji Lietuvoje tikrai be galo populiari, ypač tarp jaunimo. Priežastis to aiški – tai sotus ir pigus maistas, o ir alus picerijose dažniausiai kainuoja tikrai nedaug. Tad studentams ar toli gražu ne per daug uždirbantiems picerijos yra puiki vieta ir pavalgyti, ir praleisti laiką. Didieji maisto degustuotojai ir kavinių vertintojai nė iš tolo nežiūri į tinklines picerijas ar net picas apskritai. Kartais jie bando daryti išimtis nedidelėms, neva kažkuo autentiškoms picerijoms, kurių šefai mokėsi pačioje Italijoje ir bando savo patirtį realizuoti Lietuvoje. O vis tik tikrai neeilinių picų galima rasti ir Lietuvos kampeliuose, tiek didesniuose miestuose, tiek ir visai nedideliuose miesteliuose. Štai pica Panevėžyje verta dėmesio Gusto picerijoje, praktiškai miesto centre. Čia galima tikrai skaniai ir pigiai pavalgyti, o svarbiausia – gausite tikrai ne eilinę picą, kaip būdinga tinklinėms picerijoms.
Tokių atradimų galima padaryti ir kur kas daugiau, įvairiose Lietuvos vietose, ir nebūtinai su picomis. Net nedidelių miestelių pigiose kavinėse galima atrasti autentiškų patiekalų, dažnai gaminamų iš kur kar natūralesnių produktų nei didmiesčių restoranuose. Ir priežastis labai paprasta – jei kavinės savininkas dar ir ūkininkas, ir gali kasdien iš savo ūkio atsivežti šviežių daržovių bei mėsos, tai natūralu, jog net paprastos cezario salotos tokioje kavinėje bus kur kas skanesnės.
Žinoma, visko, kas gerai, o šiuo atveju – tikrai skanu, reikia paieškoti. Iš dalies dar ir dėl to, jog tai, kas masiška, negali būti įdomu. Jei visos picerijos gamintų tikrai skanias picas, gurmanai ir vertintojai jų nemėgtų – paprasčiausiai būtų ne lygis. Tokioje subjektyvumo kupinoje sferoje laimi išskirtinumas, įdomumas, naujovės arba kaip tik – nepamirštos tradicijos, tampančios unikaliu akcentu. Tiesiog reikia ieškoti ir rasti, neturint jokių išankstinių nuostatų apie regionus ar vardus.