Verslas, tai pajamas kurianti ar potencialiai ateityje galinti kurti turto ir procesų visuma. Įmonės turtas gali būti tiek materialus, tiek nematerialus. Procesai gali būti dokumentuoti, tačiau nepriklausomai nuo to procesų verslo vertė visuomet bus išreikšta jų generuojamomis pajamomis.
Kiek sudėtingesnis klausimas yra kiek turto ir įsipareigojimų patenka į verslo vertę, tuo atveju, jei jis yra vienoje įmonėje. Verslo vertė skirta finansiniams rodikliams ir norint matuoti viso verslo vertę. Šiuo atveju skirtumas tarp įmonės ir verslo vertės yra finansiniai įsipareigojimai.
Jeigu įmonėje yra vienas verslas, o visas verslas viename juridiniame asmenyje, tada suprantant verslo vertę, labai nesunku nustatyti įmonės vertę, kadangi įmonės vertė visada bus lygi 100 procentų akcijų vertės. Įmonės vertei nustatyti tenka visas joje esantis verslas ir visi įsipareigojimai, kurie mažina vertę. Pasitaiko tokių situacijų, kuomet verslo vertė yra labai didelė, bet dėl didelės naštos finansinių įsipareigojimų pačios įmonės vertė bus arti nulio, jeigu, tarkime, įmonė nesugeba aptarnauti skolų ir artėja prie bankroto ribos. Kitaip tariant, įmonės vertę sudaro viskas, kas yra toje įmonėje: tiek turtas ir generuojamas pinigų srautas, tiek finansinės skolos ar kiti įsipareigojimai.
Išskiriami trys pagrindiniai metodai, kurie padeda nustatyti verslo vertę. Pirmasis ir paprasčiausias – palyginamosios vertės metodas, tačiau neturint reikiamos patirties finansų srityje, vertinant verslą, jis taps niekinis. Vertinant verslą yra naudojami santykiniai finansiniai rodikliai, kuriuos reikia teisingai paskaičiuoti. Kitas – atstatomasis vertės metodas, kuris taikomas oficialiuose vertinimuose ir sudarant verslo sandorius, jis nelaikomas rimtu argumentu. Trečiasis – DCF metodas, kurio išmanymas reikalauja labai daug žinių, bet ir jos ne visada padeda išlaikyti objektyvumą, nuo kurio priklausys apskaičiuojama verslo vertė.