Baltijos virtuvė niekad nebuvo skurdi, o nustebinti unikaliais patiekalais galėjo skirtingais istoriniais laikotarpiais: tai pagal Radvilų receptus keptomis antimis, tai Tiškevičių koldūnais, tai Bonos Sforcos itališkomis imantrybėmis, tai Lenkijoje vyravusio maisto paveldu – itin riebiais mėsos patiekalais arba kaplūnais (specialiai maitintais ir augintais gaidžiais).
Tiesa ir maistas ir valgymo kultūra priklausė nuo padėties visuomenėje. Aukštesnio socialinio sluoksnio mitybos racionas buvo platesnis ir įvairesnis, o žemesniojo – kuklesnis. Jie valgydavo vos du kartus per dieną, tačiau nors valstiečių, miestiečių, bajorų, didikų ar valdovų valgiaraščiai skirtingi, bet visi patiekalai verti dėmesio.
Mėsa. Baltijos šalių gyventojai mėgdavo įvairius mėsos patiekalus. Labiausiai kiaulieną, avieną, žąsieną ir jautieną. Taip pat buvo mėgstami ir rukyti kiaulienos gaminiai – skilandžiai, dešra, kumpiai ar lašiniai.
X amžiuje į teritoriją įvežti karaimai ir totoriai su savimi atsivežė ir naujų patiekalų, kurių esmė – mėsos įdaras. Sparčiai išpopuliarėjo kibinai, koldūnai ir balandėliai. Kiek vėliau, iš vokiečių virtuvės ant baltų stalo atkeliavo cepelinai, kurie pradžioje buvo gaminami iš miltų apvalkalo, ir tik vėliau – iš bulvių.
Vis dėlto šios naujovės neprilygo to meto pomėgiui valgyti dvare auginamų gyvulių mėsą ar sumedžiotus laimikius. Iš pastarųjų labiausiai buvo vertinama elniena, šerniena, stumbriena, briediena bei stirniena.
Visi mėsos patiekalai aukštuomenės virtuvėje buvo gardinami įvairiausiais prieskoniais, pavyzdžiui, salierais, česnakais, krienais, porais, svogūnais, petražolėmis, mairūnais, čiobreliais, garstyčiomis, pipirmėtėmis ar kmynais. Ir dažnai būdavo patiekiami su daržovėmis: ridikais, pastarnokais, agurkais, morkomis, burokėliais, ropėmis bei kopūstais.
Košės. Žemesnio socialinio sluoksnio atstovai dažniau skanaudavo savo derliaus gėrybes. Iš avižų kruopų, sorų, žirnių,grikių buvo gaminamos skanios košės. Taip pat maitinosi įvairiomis daržovėmis – kopūstais, ridikais, morkomis, burokėliais, pastarnokais.
Mėsos patiekalai ant valstiečių ir miestiečių stalo buvo retesni, tačiau po švenčių jie sulaukdavo įmantresnių patiekalų.
Žuvis. Šio patiekalo būtinybę lėmė krikščionių religija. Pasninko, trukusio net 166 dienas per metus, laikotarpiu buvo draudžiama mėsa ir kiaušinių patiekalai. Juos keisdavo įvairiausios rūšies žuvimi: karpiais, unguriais, eršketais, lašišomis, karšiais, lynais, karosais, kuojomis, starkiais ir lydekomis. Asortimentas, kuriuo pasirūpindavo žvejai, sužvejodavę įvairios žuvies dvaro tvenkiniuose, upėse ar ežeruose, buvo išties labai platus.
Saldieji patiekalai. Desertai būdavo gaminami retai, bet per šventes ant stalo dažnai buvo galima rasti įvairių kvietinių pyragaičių, raguolių, riestainių, bandelių bei meduolių. Taip pat buvo skanauta dvarų soduose užaugintais obuoliais, vyšniomis, kriaušėmis.
Gėrimai. Plačiausiai vartojami – alus, kriaušių gira ir midus. Vėliau pamėgtas ir importuojamas vynas iš svečių šalių.
Senovės Baltų virtuvė – ir įvairi, ir prabangi, ir soti. Pajausti tuometės prabangos ir sotumo derinį kviečia restoranas „Šventaragio sodas“.