Mėlynos uogos mums, dar pernelyg nesugadintiems lietuviams, asocijuojasi su mėlynėmis, kurių gausu mūsų pušynuose bei raistuose ir kurių galime prisirinkti tiek, kiek jėgos leis. Tačiau vakarų Europoje bei Amerikoje vis populiaresnis mėlynių pakaitalas (be jokių neigiamų prasmių) yra šilauogės. Tai dideliuose ūkiuose auginamos artimos mėlynių giminaitės, augančios ant kiek aukštesnių puskrūmių, auginančios daugiau ir didesnių uogų. Vis dažniau šilauogės auginamos ir Lietuvoje – yra vienas kitas stambus ūkis, didžiuliais kiekiais šias uogas eksportuojantis į užsienį, yra ir daugybė sodininkų mėgėjų, savo sklype vieną kitą kvadratinį metrą paskyrusių šioms naujai į madą atėjusioms uogoms.
Tiesa, mažame sodo sklype auginant vieną kitą šilauogių krūmą užauginti tiek uogų, kad pakaktų ir paskabymui praeinant, ir pyragams, ir netgi uogienėms – išties sudėtinga. Dažniausiai tokie krūmai turi simbolinę prasmę – užsiauginti įdomių, naujų uogų paragavimui, galbūt jomis pagardinti vieną kitą pyragą ar kitų uogų ar kokių obuolių pagrindų verdamą uogienę. O tikrųjų savų mėlynių vis tiek keliaujame į mišką ir ten sėkmingai jas renkame. Tiesą sakant, daugelis pritaria, kad mėlynės vis tik skanesnės – jos saldesnės, turi daugiau savito skonio, ypač palyginus su kultūriniu būdu auginamomis šilauogėmis. Šilauogės skoniu labiau primena lietuviškuosius vaivorus, dažnai augančius šlapiuose užpelkėjusiuose pušynuose šalia tų pačių mėlynių.
Ar sunku užsiauginti šilauogių? Tikrai ne. Sodinuku įsigyti galima tikrai daug kur, sezono metų jų būna netgi daugelyje didesnių prekybos centrų. Kiek ilgiau tenka paieškoti specialių durpių šilauogėms. Vis tik tai – pelkių augalas, pripratęs prie rūgštaus dirvožemio, ir tiesiog žemėje ar gesintose durpėse (o tokių prekyboje – didžioji dalis) šilauogės neaugs. Na, arba neilgai ir be ko nors panašaus į gerą derlių. Šilauogėms reikia specialių rūgščių durpių, neapdirbtų jokiomis kalkėmis, kurių pH rodiklis būtų apie 5-5,5. Šilauoges teks kartais ir patręšti specialiomis joms skirtomis trąšomis, kuriose vėlgi nemažai rūgščių, atstatančių reikiamą dirvožemio pH reikšmę. Nes laikui bėgant net ir specialiose šilauogėms skirtose durpėse rūgštingumas mažėja, substrate esančios organinės rūgštys skyla ir jūsų uogai darosi nebe taip malonu. Dėl to tręšti porą kartų per metus tikrai verta. Taip ir visas krūmas daug geriau prigis, žaliuos, o galiausiai ir uogų bus gerokai daugiau nei ant mažai ar netinkamai prižiūrimo šilauogių krūmo.